Terjerai – tai be galo didelė ir įvairi, tiek pagal kilmę, tiek pagal paskirtį, tiek pagal dydį, veislių grupė. Daugumos terjerų tėvynė – Didžioji Britanija (kaip veislė žinomi nuo 11-12 amž.). Šiandien Anglijoje egzistuoja 27 terjerų veislės.
Savo terjerus anglai pagal jų kilmę skirsto į 5 grupes:
- Anglų terjerai (13 veislių),
- Airių terjerai (4 veislės),
- Škotų terjerai (4 veislės),
- Velso terjerai (2 veislės),
- Pasienio rajonų terjerai (4 veislės).
Žodis „terjeras“ kilęs nuo lotyniško pavadinimo „terra“ – „žemė“. Taip pat žodis „terjeras“ Anglijoje reiškia ne tik šunis. Tai yra ir besidžiaugiančio gyvenimu, trykštančio energija, bebaimio, užsispyrusiai siekiančio užsibrėžto tikslo žmogaus sinonimas. Jei ir jūs esate vienas iš tokių žmonių, įsigykite terjerą – tikrai niekada nepasigalėsite!
Pirminė terjerų paskirtis – grynai praktinė, utilitarinė.
Gilioje senovėje terjerai turėjo daugybę pareigų: saugodavo galvijų bandas ir jų prieauglį nuo lapių, graužikų, laukinių kačių, o pasėlius – nuo laukinių triušių bei barsukų; namus, sandėlius, arklides, ištisas fermas – nuo ūdrų ir vandens žiurkių. Žiurkes bei kitus ligas pernešančius graužikus miestuose ir laivyne taipogi naikindavo terjerai.
Savotiškais aristokratais buvo laikomi foksterjerai – jie buvo naudojami taip vadinamai „medžioklės su ristūnais“ rūšiai, ir gyveno ne tik miestelėnų šunidėse bet ir karališkuose veislynuose.
Jokia kita medžioklinė ar tarnybinė veislė, negalėjo tikėtis tokios mažos pagalbos iš žmogaus, kaip terjerai.
Terjerai, įgimti kovotojai, kaunasi su plėšrūnu, dažnai daug stambesniu už juos, po žeme, urvuose, t.y. „priešo“ teritorijoje. Žmogus čia bejėgis. Jis negali niekuo padėti, negali ir priversti kovoti. Pagrindiniai stimulai – azartas ir vienišo kovotojo drąsa – yra užtvirtinti terjero genuose per daugybę kartų.
Britų pagarbą terjerams atspindi ir tas faktas, jog anglosaksų literatūros šaltinuose terjerai minimi taip pat dažnai, kaip ir rusų kurtai ar skalikai rusų literatūroje.
Štai ką rašė apie terjerus Džekas Londonas: „Sąžiningas keturkojis vyrukas. Nežinau, ar yra koks kitas analogas pasaulyje. Dieve mano, tai pati aukščiausia veislė! Jo kraujas, protas ir kilniadvasiška širdis išreikšta tūkstančiuose kartų, jo palikuonys buvo atrenkami tikslingai, protingai ir su meile.
Išgyvendavo tik patys drąsiausi. Jis, terjeras, nesikaudavo kampe it žiurkė…jis negalėdavo atsitraukti…išgyvendavo tik patys drąsiausi, ištvermingiausi. Tie, kurie atsitraukdavo, žmogui būdavo nereikalingi.“
Ir jie nesitraukdavo. Kovėsi su lapėmis, barsukais, ūdromis, laukinėmis katėmis, žiurkėmis, visais kitais plėšrūnais. Kovėsi po žeme vidurio ir pietų Anglijos lygumose, persekiojo grobį kalvotuose Anglijos ir Škotijos pasienio rajonuose.
Maži, tačiau bebaimiai trumpakojai terjerai pralįsdavo į smulkiausius atšiauriosios Škotijos uolų bei akmenuotų rajonų plyšelius, dažnai smarkiai rizikuodami. Didvyriški, ištvermingi, kartais beviltiškai užsispyrusiai drąsūs, terjerai laimėdavo arba žūdavo kovoje su nelygiu priešu. Šie šunys dirbo aistringai, užsispyrusiai, tačiau ne bukai. Žmogus neskatindavo per didelio agresyvumo – buityje su tokiais individais būtų neįmanoma bendrauti. Britų terjerai savyje puikiai derino tokias savybes kaip medžioklio azartas ir atsidavimas savo šeimininkui, apsauginės savybės ir draugiškumas, linksmas, azartiškas, žaismingas charakteris ir drauge budrumas bei „gobšumas“ žvėriui.
Puikūs medžiokliai – foksterjerai, Valų terjerai. Puikūs asmens sargybiniai – bulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai. Puošnūs groteskiniai stileivos – keribliūterjerai ir bedlingtono terjerai. Savimi be galo pasitikintys snobai – škotų terjerai ir Skajaus terjerai. Mielos „orchidėjos“ – Jorkšyro terjerai.
